Melskimės, kad parapijos, kuriose svarbiausia turi būti
bendrystė – asmenų bendrystė, bažnytinė bendrystė – vis
labiau taptų tikėjimo, brolybės ir priėmimo
bendruomenėmis tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos.
Kartais galvoju, kad parapijose ant durų reikėtų pakabinti užrašą:
„Įėjimas nemokamas“. Parapijos turi būti svetingos bendruomenės,
kuriose nėra biurokratijos, kurių centre yra žmonės ir kuriose galima
rasti sakramentų malonę. Jos turi vėl tapti tarnystės ir dosnumo mokyklomis,
kurių durys visada atidarytos atstumtiesiems ir saviesiems. Jos turi būti
atviros visiems. Parapijos nėra klubai, garantuojantys tam tikrą socialinį statusą.
Būkime drąsūs! Permąstykime savo parapijų bendruomenių stilių.