Melskimės už diskriminaciją ir religinį persekiojimą patiriančius žmones, kad
visuomenėse, kuriose jie gyvena, jie visada būtų pripažįstami ir būtų gerbiamas
jų orumas, kurį suteikia buvimas broliais ir seserimis.
Kaip gali būti, kad tiek daug religinių mažumų šiandien patiria diskriminaciją
ar persekiojimą?
Kodėl leidžiame, kad šiais laikais civilizuotose visuomenėse žmonės būtų persekiojami
vien dėl to, kad viešai išpažįsta savo tikėjimą? Tai ne tik nepriimtina, bet ir nežmoniška.
Tai beprotybė.
Religinė laisvė neapsiriboja vien kulto laisve, vien leidimu minėti
šventadienius, bet ji verčia mus pripažinti kitą žmogų su jo skirtingumu ir atpažinti
jame tikrą brolį. Kaip žmonės turime labai daug bendra ir galime gyventi kartu,
priimdami skirtumus, džiaugdamiesi, jog esame broliai ir seserys.
Tegul skirtumai – maži ir esminiai skirtumai, tokie, kaip religinis skirtingumas,
neužgožia mus visus vienijančios brolybės. Visada rinkimės brolybės kelią, nes,
jei nebūsime broliai, pralaimėsime.