RUGPJŪČIO 15 D. ŠVČ. M. MARIJOS ĖMINO Į DANGŲ IŠKILMĖ. ŠV. MIŠIOS AUKOJAMOS TIK 19 VAL. RUGPJŪČIO 16 D. (KETVIRTADIENĮ) ŠV. MIŠIŲ NEBUS.

2015 m. balandžio 5 d., sekmadienis

KAIŠIADORIŲ VYSKUPO ŽODIS – SVEIKINIMAS VYSKUPIJOS TIKINTIESIEMS VELYKŲ PROGA (2015)
Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!
Kai žmogus gimsta, yra sakoma, jog išvydo saulės šviesą. Kai miršta, sakoma, nužengė į kapo tamsą. Žmogus niekada nesusitaikė su šiuo savo likimu, kadangi visada troško gyventi. Istorijos tėkmėje ieškojo atsakymų, nes mirties tikrovė visuomet žmogų baugino. Mes gyvename, bet turime pripažinti, kad jis baigsis mirtimi. Eilė filosofų, pavyzdžiui Sokratas, kalbėjo apie sielos nemirtingumą, tačiau mirties akivaizdoje likdavo be atsakymo.
Velykų Evangelija pasakoja apie moteris, kurios buvo Jėzaus mirties ant kryžiaus liudininkės. Labai anksti, dar neprašvitus, pirmąją naujos savaitės dieną, jos ateina prie kapo. Buvo dar tamsu. Po Jėzaus mirties buvo tamsu ir jų sielose. Aušta nauja diena, naujo pasaulio sukūrimo diena. Šita šviesa visiems laikams nušvies žmogui jo gyvenimo prasmę ir tikslą.
Moterys, sekdamos papročiu, ateina prie kapo galutinai įsitikinti Jėzaus mirtimi. Ateina įsitikinti galutine mirties pergale, arba, kitaip sakant, žmogaus pralaimėjimu. "Staiga smarkiai sudrebėjo žemė" (Mt 28,2). Šiuo bibliniu vaizdiniu Evangelija nori pasakyti kas iš tikrųjų įvyko Velykų rytą. Įvyko didžiausias drebėjimas žmonijos istorijoje. Prisikėlimas tai nėra sugrįžimas į šitą žemišką gyvenimą, nėra Jėzaus atgaivinimas prieš tai buvusiam gyvenimui žemėje. Prisikėlimas, tai įėjimas į Dievo pasaulį, į dievišką tikrovę. Toks yra ir mūsų likimas. Visi, kurie seka Kristų, šituo keliu nueis pas Tėvą. Velykų rytą įvykęs drebėjimas yra didžiausias Dievo įsikišimas į žmogaus egzistenciją ir žmonijos istoriją, atvėręs kelią į šviesą, į naują pasaulį, į amžino buvimo su Dievu tikrovę.
Tiesa, prieš tai dar buvo vienas žemės drebėjimas. Jėzui mirštant ant kryžiaus: "...žemė sudrebėjo ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: 'Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!'"(Mt 27, 51-54). Šiuo bibliniu vaizdiniu Evangelija mums primena Ezechelio pranašystę apie mūsų prisikėlimą. Jėzus atėjo į žemę ne pratęsti mūsų žemiško gyvenimo, bet įvesti mus į Dievo pasaulį.
"Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo" (Mt 28, 2). Angelas išreiškia Dievo veikimą. Dievas visiems laikams nuverčia akmenį, kurį žmonių nuodėmė užritino, kaip pergalės ženklą mirties, kuri kaip pabaisa pagrobia ir iš gyvenimo išsiveda mums brangius žmones. Paskui angelas pergalingai atsisėda ant nuversto akmens. "Jo išvaizda buvo tarsi žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas" (Mt 28,3). Žaibas išreiškia galios ir šviesos pilnatvę. Tai dieviškumo simboliai.
"Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi" (Mt 28, 4). Sargybiniai atstovauja tuos, kurie saugoja mirties pergalę, kurie prižiūri, kad akmuo nuo kapo niekuomet nebūtų nuristas, kad kapas visuomet būtų užritintas mirties akmeniu. Kas saugojo mirtį ir mirties pergalę Prisikėlimu buvo nušluota, o mirties triumfo saugotojai pastėro lyg negyvi.
Tuo tarpu moterims angelas tarė: "Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs" (Mt 28,5-6).
Kas yra Jėzus? Jėzus yra Nukryžiuotasis. Jis visuomet lieka Nukryžiuotasis, kad žmogus turėtų Prisikėlimo viltį. Tai Jėzaus identitetas. Savo gyvybės auka ant Kalvarijos kalno Nukryžiuotais pasakė kaip Dievas myli žmogų.
Tas, kas lieka mirties valdžioje, jos galioje, įtakoje, siekia apginti mirtį, pats įsitikinti ir įtikinti kitus, kad mirtis yra paskutinis žmogaus gyvenimo žodis. Sargybiniai pastyra lyg negyvi Prisikėlimo šviesos akivaizdoje, bet jos nepriima. Jie nubėga ir praneša vadovybei apie tai kas įvyko. Tie, kurie yra mirties valdžioje paperka sargybinius, kad meluotų, kad sakytų, jog Jėzus neprisikėlė, kad jį pavogė. Melu ginama mirtis. Taip visuomet elgiasi mirties pasaulis Prisikėlimo šviesos akivaizdoje. Tie, kurie neatveria savo akių Prisikėlimo šviesai, neišvengiamai nusileis į medžiaginius dalykus, šio pasaulio pasiekimus ir juos suabsoliutins. Ir tai reikš žmogaus egzistencijos prasmės praradimą.
Jėzus "prisikėlė, kaip buvo sakęs" (Mt 28,6). Pergalė prieš mirtį kyla iš Dievo galios, kurią mums apreiškia jo žodžiai.
Angelas moterims pasakė: "Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta" (Mt 28,6). Tai kvietimas mums - aplankyti kapą, tai yra pažvelgti atvirai mirčiai į akis, nenugręžti akių nuo mirties tikrovės, kuria neabejojame. Biologinė mirtis, kapas turi būti pamatyti. Turime patikrinti, kad kapas yra tuščias. Turime išeiti ir paliudyti, kad kape Kristaus nėra. Turime tai pamatyti ne materialiu, jusliniu žvilgsniu, bet giliu, vidiniu žvilgsniu, kurį suteikia Kristaus žodis.
Galiausiai angelas moterims sako: "Skubiai duokite žinią jo mokiniams: 'Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite'. Štai aš jums tai paskelbiau" (Mt 28,7).
Galilėja, tai vietovė, kur viskas prasidėjo. Kur prasidėjo visiems žmonėms skirtoji Geroji Naujiena, Jėzaus išganymo darbas, jo mokymas, kelionė į Prisikėlimą, žmogaus išvadavimą iš nuodėmės ir mirties. Ši užduotis skirta visiems Jėzaus mokiniams. Ją vykdant, Jėzaus žodžiai perkeičia žmogų, suteikia vidinį žvilgsnį, leidžiantį pamatyti tikrovę anapus kapo, tikrąjį žmogaus pašaukimą, gyvenimo prasmę ir tikslą: Jėzus žmogui yra kelias, vedantis į Dangiškojo Tėvo namus.
Pasaulis, kuriame mes gyvename yra mūsų Galilėja. Čia žmogus nuolat pratinamas neklausti gyvenimo tikslo ir prasmės. Čia turime liudyti ir skelbti patirtį, kurią įgijome klausydami Dievo žodį, žodį, kuris leidžia vidiniu žvilgsniu sutikti Prisikėlusįjį.
Moterys "greitai paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams" (Mt 28,8). Nuo kapo skuba dvi žmonių grupės: moterys ir sargybiniai. Moterys skuba pranešti Prisikėlimo žinią. Sargybiniai atstovauja tuos, kurie melo pagalba siekia išsaugoti senąjį mirties pasaulį. Karai, smurtas, neteisybės, melas, didžiausios niekšybės siekia užgožti Prisikėlimo žinią, įtikinti žmogų blogio visagalybe, kurio pasekmė yra mirtis.
"Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: 'Sveikos!' Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė:'Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys" (Mt 28, 9-11).
Prisikėlusysis sutinkamas tuo metu, kai skubama pasidalinti su kitais tikėjimo patirtimi. Apkabintos Jėzaus kojos reiškia mūsų troškimą eiti Jėzaus keliu. Sekdami juo, mes keliausime kur tik jis eis. Jos bus prikaltos prie kryžiaus, kad galėtume jas apkabinti Velykų rytą. Jas apkabinsime Velykų rytą tam, kad ir mus nuvestų į Dangiškojo Tėvo namus.
Visiems, brangieji, džiugių ir prasmingų Kristaus Prisikėlimo švenčių!
Vysk. Jonas Ivanauskas